Ukmergės rajono laikraštis "Gimtoji žemė"

Eglė KRIKŠTAPONYTĖ

“Kad žmonės pas mane sugrįžtų...”

Užsukus į neseniai miesto senamiestyje, Gedimino gatvėje, duris atvėrusią pirmąją asmeninę meno galeriją “Ieva”, nejučiomis akys pradeda smalsiai klaidžioti nuo vieno meno kūrinio prie kito. Viską apžvelgus, žvilgsnis stabteli ties kiekvienu jų. Atsitrauki, prieini arčiau, žengi atgal, ilgokai žiūri, ir užplūdus įvairioms emocijoms, nekantriai, bet iš lėto eini toliau ir įdėmiai tyrinėji kitą paveikslą... Viskas primena jaukius namus, į kuriuos taip norisi grįžti ir pasilikti... Tad bežiūrint į paveikslus gali prabėgti valandų valandos. Tačiau jos neprailgs, nes lankytoją užkalbins pati šių darbų autorė, galerijos steigėja bei savininkė, beje, kraštietė tapytoja Ieva Skauronė. Nors čia pat, galerijoje, potėpis po potėpio dienos šviesą išvysta ir nauji tapytojos kūriniai, darbo priemones dailininkė atidės į šalį ir visą dėmesį skirs tik svečiui. Mat laikas, praleistas kartu su apsilankiusiais galerijoje, jai yra labai brangus. Menininkės teigimu, bendravimas su kiekvienu žmogumi turi būti šiltas ir nuoširdus, nes tik tuomet čia jis norės užsukti dar kartą.

“Aš įpratusi taip dirbti”

Užmegzti ryšį, sudominti ir palaikyti pokalbį su lankytojais, anot I. Skauronės, jai nesunku. Tapytojos žodžiais, dešimtmetį eidama nelengvu menininko keliu, ji sukaupė nemažą bendravimo su skirtingais žmonėmis patirtį. “Prieš dešimt metų baigiau Jono Basanavičiaus vidurinę bei Dailės mokyklas, išvykau studijuoti į sostinę, Vilniaus dailės akademiją, kur Monumentaliosios dailės katedroje freskos-mozaikos specialybės mokiausi šešerius metus. Apskritai per šį laikotarpį pamačiau labai daug pasaulio. Studijų metais stažavausi Prahoje, lankiausi beveik visuose garsiausiuose Europos ir Amerikos muziejuose, užmezgiau tvirtus ryšius su Lietuvos ir užsienio menininkais, - tęsė ukmergiškė. - Dalyvavau daugelyje parodų, tarptautiniuose tapytojų pleneruose...” I. Skauronės veiklos sąrašą papildo ir keturios Lietuvoje surengtos personalinės jos darbų parodos.

Ukmergiškę, kaip menininkę, brandino ir penkerių metų darbas sostinėje, Senamiesčio menininkų galerijoje/dirbtuvėje, į kurią ji grįžta ir dabar - ten pradėtus darbus tęsia savaitgaliais. “Abiejose galerijose darbo specifika iš esmės yra tokia pati, - šypsosi pašnekovė. - Aš ją dar vadinu ekstremalia. Nes, pavyzdžiui, betapant paveikslus dažnai tenka nuo jų atsitraukti ir visą dėmesį nukreipti į galerijų lankytojus. Tačiau manęs tai neblaško. Anaiptol, man tai patinka, aš įpratusi taip dirbti...”

Atstovauja tradicinei tapybai

I. Skauronė užsimena, jog kol kas ji dar ne itin gerai pažįsta ukmergiškių estetinį skonį. Tačiau ji nenusimena ir tikisi greitai tai sužinosianti. Užtat, menininkės teigimu, ji tikrai gerai išmano, kas patinka vilniečiams ir užsieniečiams. Ne kartą ukmergiškei teko tapyti, kai darbai buvo užsakyti. Tuomet jos kūriniai iškeliavo į Italiją, Rumuniją. Menininkės teigimu, jos paveikslų yra įsigiję iš įvairių kraštų - Europos, Amerikos, net Naujosios Zelandijos atvykę žmonės. Beje, svetimšaliai, į Lietuvą atkakę iš Šiaurės ir Vidurio Europos, Amerikos, daug laiko praleidžia parodose, muziejuose, galerijose. Jie negaili pinigų įsigyti lietuvišką meno kūrinį. Mat jiems lietuvių kūryba yra artima ir kartu originali. Tuo tarpu pietiečiai, kaip pastebėjo dailininkė, mūsų kūriniuose pasigenda ryškių, šviesių spalvų...

Menininkė sakė, jog pačiai taip pat patinka tapyti kuo ryškiau, šviesiau ir džiaugsmingiau. Apskritai jos paveikslai gimsta dažniau intuityviai nei pagal konkretų motyvą, kaip kartais tai daro kiti. Kiekvienas paveikslas - atskira istorija, kuriai sukurti reikia didelės emocinės iškrovos. Todėl kartais vieną paveikslą pavyksta užbaigti per kelias valandas, t. y. vienu prisėdimu, kitąkart prireikia atsitraukimo, užsimiršimo ar poilsio, kad po to ir vėl galėtų tapyti.

I. Skauronės paveikslų stilistika - nevienalytė. Labiausiai jai imponuoja Lietuvos tapybos mokykla, XIX amžiaus prancūzų dailininkų kūryba, tarpinė ekspresionizmo ir impresionizmo stilistika. Tačiau tapytoja prisipažįsta: “Nuo lietuviškumo niekur nepabėgsi, nes vis vien mus įtakoja savita gamta, peizažo motyvai, nuolatinė orų ir klimato kaita, kiti dalykai.”

Atgal į namus

“Aš čia gimiau ir užaugau, todėl Ukmergei jaučiu didelius sentimentus, - toliau pasakojo I. Skauronė. - Man patinka čia būti, kurti, nes viskas sava, vietos ir aplinka yra gerai pažįstamos, šimtus kartų išvaikščiotos. Seniai norėjau grįžti į namus Ukmergėje ir atidaryti savo galeriją. Gal todėl ir pasirinkau tokį simbolinį parodos pavadinimą “Sugrįžimas”...”

Pasak tapytojos, jos šeimoje menininkų nėra. Dvi jaunesnės jos seserys pasirinko teisininkių duoną. Ukmergiškė mena, kad iš jos artimiausios aplinkos tik močiutės mėgusios siūti. Kadangi besimokydama vidurinėje lankė ir Dailės mokyklą, todėl baigusi abitūrą Ieva nesunkiai apsisprendė, kokį kelią pasirinks ateityje. Anot dailininkės, tėtis jai ne kartą patarė studijuoti rimtesnius mokslus ir tik vėliau, jei norės, imtis to, ko geidžia širdis. Tačiau menininkė kol kas nė kiek neabejoja, ar eina tinkamu gyvenimo keliu. Mat per tuos metus, kuriuos praleido studijuodama, mokydamasi ir kurdama, įvairiose srityse ji įgavo labai daug patirties. “Tekdavo imtis įvairių projektų, todėl gerai išmanau vadybą, produktų pardavimą klientams. Tad jei kada reikės pasitraukti iš kūrybinės erdvės, galėsiu dirbti ir kitus darbus...” - svarstė dailininkė.

Atidaryti nuosavą galeriją buvo Ievos svajonė, kurią pagaliau pavyko įgyvendinti. Menininkė tikisi, jog čia norės užsukti ir pasižiūrėti profesionaliosios dailės parodų, įsigyti kokią smulkmeną ar interjero detalę kiekvienas ukmergiškis. Galerijos steigėja dalijosi ir artimos ateities planais. Šioje galerijoje bus eksponuojama ne tik tapyba, bet ir grafika, skulptūra, fotografija, keramika, vitražas bei kiti meno kūriniai, sukurti Lietuvos ir užsienio menininkų. Galeriją kitų menininkų darbais planuojama paįvairinti dar lapkričio pabaigoje. Tapytoja viliasi, jog ši galerija turėtų praskaidrinti ir praturtinti Ukmergės kultūrinį gyvenimą. Nes, pasak pašnekovės, dabar žmonės ieško kuo originalesnių kūrybinių sprendimų, kaip skoningai sukurti jaukius namus, aplinką.

Svajonėse I. Skauronė dar brandina daugybę kitų planų. Kraštietė norėtų, jog jos asmeninės galerijos taip pat būtų įkurtos sostinėje ir užsienyje. O kol kas kelią link svajonių išsipildymo menininkė trumpina pasinerdama į darbą...

I. Skauronės įsitikinimu, menininkui nėra didesnio džiaugsmo kaip jį dovanoti aplinkiniams.

Šaltinis: http://www.gzeme.lt/index.php?exp=&s_id=1&n_id=2791〈=lt